Raudondvario Dvaras

Raudondvario dvaras

Istorikai teigia, kad pilį XVI a. antroje pusėje pradėjo statyti Kauno pakamaris, Vaitiekus Dzevaltauskas. Vėliau pilies dvarą valdė visa eilė iškiliausių Lietuvos didikų: Jonas Eustachijus Kosakovskis, Janušas Radvila, Boguslavas Radvila, Jonas Karolis Vorlovskis, Myklolas, Antanas, Juzefas, Henrikas Kazimieras Zabielos, Mykolas, Benediktas Emanuelis ir Benediktas Henrikas Tiškevičiai.

1500

Jonas Dzevaltovskis

1581–1631

Vaitiekus Dzevaltovskis

1572–1581

Žygimantas Augustas ir Barbora Radvilaitė

1549–1551

Jonas Dzevaltovskis

Manoma, kad mirus V. Dzevaltovskiui tęsė pilies statybos darbus.

Vaitiekus Dzevaltovskis

1572 m. balandžio 30 d. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas pasirašė privilegiją, kuria suteikė teisę Kauno pakamariui, Panemunės pilių ir dvarų revizoriui Vaitiekui Dzevaltovskiui amžinai valdyti kaimus netoli Panemunės ir Panevėžiuko dvarų Vilkijos valsčiuje (iš viso 30 valakų). Raudondvario pilies statybų įgyvendinimas istoriografijoje ir siejamas su XVI a. II p. savo įtaką sustiprinusia bajorų Dzevaltovskių gimine, Kauno pakamariu Vaitiekumi (Voitech Devaltovsky, Woiciech Dziewialtowski) ir pastarojo sūnumi Jonu Dzevaltovskiais.

Žygimantas Augustas ir Barbora Radvilaitė

Raudondvario apylinkės, kaip sudėtinė Vilkijos valsčiaus dalis, priklausė didžiojo kunigaikščio valdoms. 1549 m. LDK Žygimantas Augustas užrašė šią nuosavybę žmonai Barborai Radvilaitei, kuriai priklausė tik porą metų – iki jos mirties 1551 m. Raudondvario pilies statybų idėja ir siejama su Barbora Radvilaite. (Paveikslų aut. dail. V. Stančikas)

1600

Jonas Eustachijus Kosakovskis ir Katažina Dzevaltauskaitė

1649

Jonušas Radvila ir Marija Lupul

1652–1655

Boguslavas Radvila ir Ona Marija Radvilaitė

1655–1662

Jonas Karolis Vorlovskis

1662

Jonas Eustachijus Kosakovskis ir Katažina Dzevaltauskaitė

Raudondvario dvaras buvo padalintas dviems Jono Dzevialtovskio dukroms. Viena iš dukrų, kaip vedybinį kraitį, Raudondvarį atnešė į Jono Eustachijaus Kosakovskio giminę. Kosakovskiams įsitvirtinti Raudondvaryje taip ir nepavyko, mirus Jonui Eustachijui po trijų metų 1652-aisiais dvarą įsigijo turtingiausia ir įtakingiausia LDK Radvilų giminė.

Jonušas Radvila ir Marija Lupul

LDK Didysis etmonas, Vilniaus vaivada Jonušas Radvila (1579–1620) viena ryškiausių savo epochos asmenybių - žymus politikas, karvedys, kultūros mecenatas, pilyje vykdęs pirmą žinomą pertvarką. (Paveiksl.: wikipedia)

Boguslavas Radvila ir Ona Marija Radvilaitė

1655 metais mirus J. Radvilai, šį turtą paveldėjo jo pusbrolis, Prūsijos gubernatorius ir Lietuvos arklininkas Boguslavas Radvila (1620 – 1669), kuris po 1655 m. pasitraukė į Prūsiją. 1659 LDK feodalų karo su Rusija metu, Raudondvario pilis patyrė caro kariuomenės išpuolį, kurio metu ji buvo išplėšta, o dvaro mediniai pastatai sudeginti. (Paveikls.: wikipedia)

Jonas Karolis Vorlovskis

1662 – aisiais pilimi susidomėjo pirkėjas Kauno iždininkas Jonas Karolis Vorlovskis.

1700

Juozapas Zabiela ir Marijana Sobolevska

1776–1794

Antanas Zabiela

1734–1776

Mykolas Zabiela

????–1734

Juozapas Zabiela ir Marijana Sobolevska

A. Zabiela 1776 m. apleido šį pasaulį, Raudondvarį palikęs valdyti vyriausiam sūnui Juzefui Zabielai. Lietuvos kariuomenės generolo leitenanto, lauko etmono nuo 1793 m. karjera buvo stulbinanti, tačiau Juzefas pasirašė prorusiškai nusiteikusių bajorų Targovicos konfederacijos aktą, kuriame buvo pasisakyta prieš 1791 metų gegužės 3 dieną Seimo priimtą Konstituciją, prieš šiuo aktu inicijuotas reformas ir prielaidas valstybingumui Abiejų Tautų Respublikoje stiprinti. Nenusisekus kariniams veiksmams, jis buvo apkaltintas išdavyste ir 1794 metų gegužės 9 dieną Varšuvoje pakartas. (Paveiksl.: wikipedia)

Antanas Zabiela

Po Mykolo Zabielos mirties Raudondvaryje įsikūrė vyresnysis sūnus Antanas Zabiela (1710–1776 m.) LDK kariuomenės generolas leitenantas, nuo 1761 m. Lietuvos medžioklis. Antano Zabielos iniciatyva buvo atlikta pilies rekonstrukcija. Tai turėjo būti didžiausi pilies pertvarkos darbai, atlikti XVIII a. vid. Viena iš rekonstrukcijos priežasčių galėjo būti ta, jog pilis nebeatitiko šeimininkų poreikių. Kita vertus, pilies rekonstrukcija turėjo pribręsti natūraliai, nes nuo paskutiniųjų pertvarkų Radvilų laikais buvo praėjęs bemaž šimtmetis. Tad perplanuotas rūmų vidus, rekonstrukcijos metu pakeistos langų angos, kai kurios užmūrytos ir iškirstos naujos, angų kraštai buvo aptinkuoti.

Mykolas Zabiela

Po Vorlovskių Raudondvaryje veiklos ėmėsi Mykolas Zabiela, Kauno žemės teismo raštininkas. Didikiškomis ambicijomis pasižymėjo vieni iš garsiausių Raudondvario savininkų – grafų Zabielų Kirvio herbo giminė, plačiai pasireiškusi LDK politiniame gyvenime, valdžiusi stambius dvarus Kauno paviete. Šioje giminėje kilo vienas etmonas, keturi kaštelionai, trys didieji Lietuvos medžiokliai, nemažas skaičius puskarininkių, pakamarių ir Kauno maršalkų, taip pat septyni LDK kariuomenės generolai. Zabielų giminė XVI - XVIII a. įgijo vadovaujantį vaidmenį Kauno paviete bei valstybiniame Lietuvos gyvenime, tad Raudondvaris, tapo svarbiu politiniu Kauno pavieto centru. Raudondvario dvaro rūmuose Zabielų šeima rezidavo beveik šimtmetį, taip pat žinoma, jog vykdė didelę pilies rekonstrukciją. Pilyje vykusiuose priėmimuose, pobūviuose yra dalyvavę ir karališkos kilmės asmenų. Raudondvario rezidencijoje Zabielos turėjo garbės du kartus priimti karalaitį Karolį, Kuršo kunigaikštį.

1800

Henrikas Kazimieras Zabiela

1794–1819

Mykolas Tiškevičius

1819–1825

Benediktas Emanuelis Tiškevičius ir Vanda Vankevič

1825–1866

Henrikas Kazimieras Zabiela

Po Juzefo mirties dvarą paveldėjo jo sūnus grafas Henrikas Kazimieras Zabiela (1788–1850). Jaunasis dvaro savininkas išgyvenęs tragišką tėvo likimą, po valstybės panaikinimo ir nesėkmingos Napoleono akcijos, gyvenimo kelią susiejo su kūryba. Todėl grafas daugiau žinomas kaip dailininkas mėgėjas, tapęs mūšių, kariuomenės kasdienybės scenas, žirgus ir kraštovaizdį, mėgęs kurti grafikos darbus ir lieti akvarelę. Kadangi H. Zabielos asmeninio gyvenimo epicentras jau senokai buvo persikėlęs į Varšuvą, tad su Raudondvariu nuspręsta išsiskirti. (Paveikls.: wikipedia)

Mykolas Tiškevičius

1819 metais iš Henriko Kazimiero Zabielos dvarą pirko grafas iš Voložino, pulkininkas, Napoleono Bonaparto armijos 17-ojo (lietuviškojo) ulonų pulko vadas, Kauno gubernijos bajorų maršalka Mykolas Tiškevičius. Šis, turėjęs gausią šeimą (penki sūnūs ir viena dukra), rūpinosi turtų gausinimu, paveldėjo daug dvarų ir daug jų nupirko. Carinio valdymo metais politikos laukas susiaurėjo, tad grafai Tiškevičiai daugiau domėjosi kultūrine veikla, kolekcionavimu, kelionėmis, buvo akcentuojamas šios giminės kaip Žemaitijos reprezentantų vaidmuo. Mykolo Tiškevičiaus įsigyti dvaro rūmai buvo raudonų plytų, su raudonu stogu ir vienu bokštu, interjerai itin prabangūs. Rūmus puošė stilingi baldai, karalių bei didikų portretai, peizažai, vario graviūros, puikūs sietynai. Tačiau per 1830–1831 metų sukilimo kovas dvarą apšaudė rusų kariuomenės artilerija. 1831 m. gegužės 12 d. gaisras, deja, pasiglemžė beveik viską: ugnyje ir dūmuose išnyko mediniai dvaro statiniai, o pilis buvo stipriai suniokota. (Paveiksl.: wikipedia)

Benediktas Emanuelis Tiškevičius ir Vanda Vankevič

1832 metais, grafo Benedikto Emanuelio Tiškevičiaus įsakymu, buvo perplanuoti rūmų interjerai, suprojektuoti kiti nauji šio dvaro pastatai. Prie naujų architektūrinių idėjų įgyvendinimo 1836–1840 metais Raudondvaryje dirbo architektas Jonas Margevičius. Nuo 1840 metų dvaro statybų darbams vadovavo grafo iš Rietavo į dvarą pasikviestas architektas Jokūbas Voleris (1813 – apie 1847). 1847-aisiais grafas Benediktas Emanuelis Tiškevičius į Raudondvarį pasikvietė Lauryną Cezarį Anikinį, ir patikėjo vadovauti bažnyčios, arklidės-ratinės, klebonijos, špitolės statybai, taip pat ir parko pertvarkymui, šiaurinėje dvaro pusėje, Nevėžio atšlaitėje įrengiant landšaftinio tipo parką. Visos šios statybos bei rekonstrukcijos suteikė Raudondvario rūmų ansambliui neabejotino puošnumo, aristokratiško solidumo. Mūriniai pastatai įgavo XIX a. vidurio Lietuvos dvarų architektūrai būdingų neogotikos bruožų. Tuo laikotarpiu tai buvo naujos architektūrinės formos, užgožusios pilies renesanso bei manierizmo laikotarpių elementus. Benediktas Emanuelis Tiškevičius su žmona Vanda susilaukė trijų dukrų. Vienintelis sūnus Mykolas, tradiciškai būtinas dvarui paveldėti, mirė tuoj po gimimo. Dar po dešimties metų mirė žmona, po to – viena iš dukrų– Valerija Klemensija Joana, nepalikusi vaikų. Šios vyras, Mykolas Tiškevičius (Kijevo maršalkos sūnus), po trejų metų susituokė su jauniausia grafo dukra (velionės seserimi) – Vanda Sofija Marija. Iš jų santuokos gimė vienintelis anūkas, Raudondvario dvaro paveldėtojas Benediktas Henrikas Tiškevičius.

1900

Vladislovas Tiškevičius ir Eleonora Marija Radvilaitė

XX a. pr.

Benediktas Jonas Tiškevičius ir Rozalija Branicka

1903–1915

Benediktas Henrikas Tiškevičius ir Elžbieta Klara Bankroft

1866–1903

Vladislovas Tiškevičius ir Eleonora Marija Radvilaitė

Paskutinis Raudondvario savininkas Benediktas Jonas Tiškevičius mirė Paryžiuje 1948 m., o jo vienintelis sūnus Benediktas Vladislovas, vedęs kunigaikštytę Eleonorą Radvilaitę, taip ir nesusilaukė vaikų. Antrojo pasaulinio karo metu Vladislovas buvo internuotas ir išvežtas į Sovietų Sąjungą. Karui pasibaigus, dirbo Varšuvos nacionaliniame muziejuje bei jo filiale Vilanove. Būdamas 51 metų amžiaus, tragiškai žuvo Varšuvoje 1956 m.

Benediktas Jonas Tiškevičius ir Rozalija Branicka

1903 metais B. H. Tiškevičius sūnui Benediktui Jonui vedybų su Rozalija Branicka proga padovanojo visus dvarus, taip pat ir Raudondvario. Benediktas Jonas nuolat čia negyveno. Žiemos pradžioje ar vėlyvą rudenį išvykdavo į Lenkiją ir Prancūziją, sugrįždavo pavasarį–vasarą. Pažymėtina, kad įsigijo vieną pirmųjų automobilių Europoje ir juo važinėjo. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Tiškevičiai išvažiavo gyventi į užsienį. Raudondvario pilies lobiai buvo sparčiai išvežti į Lenkiją ir kitur.

Benediktas Henrikas Tiškevičius ir Elžbieta Klara Bankroft

1866 m., prieš mirtį, grafas B. E. Tiškevičius Raudondvarį padovanojo nepilnamečiui anūkui Benediktui Henrikui. Šis grafų palikuonis čia būdavo retai, nes buvo aistringas keliautojas, medžiotojas, fotografas, kultūros mecenatas. Apkeliavo daugelį Afrikos, Azijos šalių. Iš savo kelionių parveždavo vertingų moksliniu požiūriu daiktų, etnografinio meno kolekcijų, pasaulinių vaizduojamojo meno šedevrų. Daugelis jų atsidurdavo Raudondvaryje. Pilyje sparčiai augo retų knygų ir muzikos natų biblioteka. Pilyje buvo įrengti „Persiškasis“ ir „Arabiškasis“ kambariai. Jano Mateikos tapytas įspūdingo dydžio paveikslas „Steponas Batoras prie Pskovo“ – viena reikšmingų, Raudondvario pilies dvaro inventoriuje aprašytų meno vertybių. Kada tiksliai 1872 metais aliejumi ant drobės nutapytas paveikslas buvo atvežtas į Raudondvario pilies dvarą, sunku pasakyti, nes dar 1878 metais jis buvo Benedikto Henriko Tiškevičiaus rinkinyje Paryžiuje, tačiau rašytiniai šaltiniai liudija, kad vėliau jis buvo eksponuojamas Raudondvario rūmuose pirmojo aukšto didžiojoje salėje. Tai patvirtina B. H. Tiškevičiaus daryta nuotrauka ir dvaro rūmų inventoriaus aprašai. Grafas B. H. Tiškevičius buvo tarptautinėse parodose išgarsėjęs fotografas, vienas pasaulinės meninės fotografijos pradininkų. Kelionės po Kiniją metu grafui suteiktas mandarino titulas. Grafas Benediktas Henrikas Tiškevičius susilaukė palikuonių – dviejų sūnų – Benedikto Jono bei Edvardo Reinoldo ir dukros Elžbietos Marijos.

Skaityti daugiau

Raudondvario dvaras

Renginiai

„Baltijos akademija“ Piotro Čaikovskio opera „Jolanta“

Vladas Bagdonas. Autorinis koncertas

XXIV Pažaislio muzikos festivalis. Ženklai iš Bulgarijos: folkloro motyvai džiaze

XXIV Pažaislio muzikos festivalis. Rapsodija dviem

Naujienos

Vasaros kūrybinė stovykla mergaitėms!

Atvelykio šventė senjorams Raudondvario dvare

150-osioms Juozo Naujalio gimimo metinėms skirta konferencija Raudondvario dvare

Mamų ir dukrų kūrybinės dirbtuvės gegužės 5 d. menų inkubatoriuje!

Raudondvario dvaras