Raudondvario dvaras buvo padalintas dviems Jono Dzevialtovskio dukroms. Viena iš dukrų, kaip vedybinį kraitį, Raudondvarį atnešė į Jono Eustachijaus Kosakovskio giminę. Kosakovskiams įsitvirtinti Raudondvaryje taip ir nepavyko, mirus Jonui Eustachijui po trijų metų 1652-aisiais dvarą įsigijo turtingiausia ir įtakingiausia LDK Radvilų giminė.

LDK Didysis etmonas, Vilniaus vaivada Jonušas Radvila (1579–1620) viena ryškiausių savo epochos asmenybių - žymus politikas, karvedys, kultūros mecenatas, pilyje vykdęs pirmą žinomą pertvarką. (Paveiksl.: wikipedia)

1655 metais mirus J. Radvilai, šį turtą paveldėjo jo pusbrolis, Prūsijos gubernatorius ir Lietuvos arklininkas Boguslavas Radvila (1620 – 1669), kuris po 1655 m. pasitraukė į Prūsiją. 1659 LDK feodalų karo su Rusija metu, Raudondvario pilis patyrė caro kariuomenės išpuolį, kurio metu ji buvo išplėšta, o dvaro mediniai pastatai sudeginti. (Paveikls.: wikipedia)

1662 – aisiais pilimi susidomėjo pirkėjas Kauno iždininkas Jonas Karolis Vorlovskis.

Po Juzefo mirties dvarą paveldėjo jo sūnus grafas Henrikas Kazimieras Zabiela (1788–1850). Jaunasis dvaro savininkas išgyvenęs tragišką tėvo likimą, po valstybės panaikinimo ir nesėkmingos Napoleono akcijos, gyvenimo kelią susiejo su kūryba. Todėl grafas daugiau žinomas kaip dailininkas mėgėjas, tapęs mūšių, kariuomenės kasdienybės scenas, žirgus ir kraštovaizdį, mėgęs kurti grafikos darbus ir lieti akvarelę. Kadangi H. Zabielos asmeninio gyvenimo epicentras jau senokai buvo persikėlęs į Varšuvą, tad su Raudondvariu nuspręsta išsiskirti. (Paveikls.: wikipedia)

1819 metais iš Henriko Kazimiero Zabielos dvarą pirko grafas iš Voložino, pulkininkas, Napoleono Bonaparto armijos 17-ojo (lietuviškojo) ulonų pulko vadas, Kauno gubernijos bajorų maršalka Mykolas Tiškevičius. Šis, turėjęs gausią šeimą (penki sūnūs ir viena dukra), rūpinosi turtų gausinimu, paveldėjo daug dvarų ir daug jų nupirko. Carinio valdymo metais politikos laukas susiaurėjo, tad grafai Tiškevičiai daugiau domėjosi kultūrine veikla, kolekcionavimu, kelionėmis, buvo akcentuojamas šios giminės kaip Žemaitijos reprezentantų vaidmuo. Mykolo Tiškevičiaus įsigyti dvaro rūmai buvo raudonų plytų, su raudonu stogu ir vienu bokštu, interjerai itin prabangūs. Rūmus puošė stilingi baldai, karalių bei didikų portretai, peizažai, vario graviūros, puikūs sietynai. Tačiau per 1830–1831 metų sukilimo kovas dvarą apšaudė rusų kariuomenės artilerija. 1831 m. gegužės 12 d. gaisras, deja, pasiglemžė beveik viską: ugnyje ir dūmuose išnyko mediniai dvaro statiniai, o pilis buvo stipriai suniokota. (Paveiksl.: wikipedia)

1832 metais, grafo Benedikto Emanuelio Tiškevičiaus įsakymu, buvo perplanuoti rūmų interjerai, suprojektuoti kiti nauji šio dvaro pastatai. Prie naujų architektūrinių idėjų įgyvendinimo 1836–1840 metais Raudondvaryje dirbo architektas Jonas Margevičius. Nuo 1840 metų dvaro statybų darbams vadovavo grafo iš Rietavo į dvarą pasikviestas architektas Jokūbas Voleris (1813 – apie 1847). 1847-aisiais grafas Benediktas Emanuelis Tiškevičius į Raudondvarį pasikvietė Lauryną Cezarį Anikinį, ir patikėjo vadovauti bažnyčios, arklidės-ratinės, klebonijos, špitolės statybai, taip pat ir parko pertvarkymui, šiaurinėje dvaro pusėje, Nevėžio atšlaitėje įrengiant landšaftinio tipo parką. Visos šios statybos bei rekonstrukcijos suteikė Raudondvario rūmų ansambliui neabejotino puošnumo, aristokratiško solidumo. Mūriniai pastatai įgavo XIX a. vidurio Lietuvos dvarų architektūrai būdingų neogotikos bruožų. Tuo laikotarpiu tai buvo naujos architektūrinės formos, užgožusios pilies renesanso bei manierizmo laikotarpių elementus. Benediktas Emanuelis Tiškevičius su žmona Vanda susilaukė trijų dukrų. Vienintelis sūnus Mykolas, tradiciškai būtinas dvarui paveldėti, mirė tuoj po gimimo. Dar po dešimties metų mirė žmona, po to – viena iš dukrų– Valerija Klemensija Joana, nepalikusi vaikų. Šios vyras, Mykolas Tiškevičius (Kijevo maršalkos sūnus), po trejų metų susituokė su jauniausia grafo dukra (velionės seserimi) – Vanda Sofija Marija. Iš jų santuokos gimė vienintelis anūkas, Raudondvario dvaro paveldėtojas Benediktas Henrikas Tiškevičius.