Šiais metais Valstybės dienai VšĮ ,,Raudondvario dvaras“ direktorė S. Navickienė įgyvendino dar vieną idėją – atvėrus Raudondvario pilies duris visus pasitinka – grafų Tiškevičių, kuriems valdant Raudondvarį, šis išgyveno ,,aukso amžių“, o ir ne tik Tiškevičių, bet dar daugiau kaip 800 šeimų Europoje – herbas Leliwa. Tai mėlyname skyde auksiniai šešiakampė žvaigždė ir po ja – pusmėnulis ragais į viršų, po skydu – Raudondvario Tiškevičių moto (devizas) – ,,Nec aspera terrent“ (vertimas iš lotynų į liet. k. „Sunkumai nebaugina“). Virš skyde vaizduojamų herbo simbolių – žvaigždės ir pusmėnulio, riterio šalmas su karūna, kurią puošia devynios povo plunksnos ant kurių vėl pakartojamas herbas. Šalmą su karūna juosia šalmaskarė arba Mantija, o skydo šonuose – skydininkų figūros. Toks būtų apibendrintas visuomenei pristatomo herbo vaizdas, tačiau siūlytume jį pamatyti savo akimis.
Kad būtų lengviau įsigilinti į heraldikos ,,plonybes“ ir Tiškevičių šeimos istoriją, susijusią su šiuo herbu, siūlome trumpą ekskursą į praeitį.
Heraldika yra ne tik tam tikra meno rūšis, bet ir simbolių kalba, kuria pasakojama šeimos, valstybės istorija.
Herbas – (lenk. Herb, vok. Erbe – palikimas) –valstybės, žemės, miesto, korporacijos, giminės skiriamasis ženklas.[1]
Valstybių herbai sutinkami dar III tūkstantmetyje per. m. e. (prieš Kristų) – pas šumerus, senovės Egipte, Romoje, Atėnuose.
Vakarų Europoje herbai paplito XII a. per Kryžiaus karus iš riterių paprastų linijinių ženklų, žyminčių asmenį ir nuosavybę. Vėliau herbai tapo paveldimi ir pabrėžė aukštesnę padėtį visuomenėje. Linijinius herbus ėmė keisti simboliniai. Teisę suteikti herbą turėjo karaliai ir imperatoriai.
Herbai ( XII a. II-ame ketvirtyje) kaip skiriamieji riterių ženklai iš pradžių vaizduoti skyduose, ant šalmo, apsiausto, vėliavos. Vėliau jie pateko į monetas, antspaudus, antkapinius paminklus, pastatų interjerą ir eksterjerą, knygas ir kt. Lietuvos Didžiųjų kunigaikščių skiriamieji ženklai XIV a. pab. jau buvo visiškai panašūs į herbus arba net buvo jais virtę.[2]
Didikų herbai ėmė formuotis XIV a. pab. – XV a. pr. Pagal Horodlės unijos (1413 m.) susitarimus 47 lietuvių bajorų giminės gavo lenkų herbus, taip buvo stiprinamas abiejų tautų bajorų tarpusavio ryšys. Vyko kilmingųjų luomo plėtra – kilmingas asmuo suteikdavo savo herbą nekilmingam asmeniui ir jo šeimai, o šis su šeima, valdovui patvirtinus privilegiją, patekdavo į kilmingųjų luomą. Buvo galimas ir kitas variantas – kai žemesnės kilmės herbas būdavo papildomas kilmingesnės šeimos herbu (vedybų atveju).
Kas įdomu, kad to paties herbo turėtojai, būdami tarpusavyje nesusiję giminystės ryšiais, sudarė vieną heraldinę giminę. Tai buvo būdinga lenkų šlėktai, ši tradicija įsigalėjo ir tarp Lietuvos didikų.
Kita gi versija – stichiškas heraldinių giminių atsiradimas, kai kariai burdavosi į būrius bendrai kovai, tačiau principas liko panašus – ne giminystės ryšiai siejo naujai suburtą heraldinę giminę.
Herbai kuriami laikantis tam tikrų heraldikos taisyklių. Herbo sudėtinės dalys: Svarbiausioji dalis yra skydas, suskaidytas į laukus (vertikaliai, horizontaliai arba įstrižai). Skydas užpildomas heraldinėmis figūromis (geometrinėmis, gyvūnų, žmonių ir pan.), simbolizuojančiomis herbo savininką (tai gali būti asmuo, valstybė, sritis, miestas), skydo šonuose įkomponuoti skydo laikytojai. Virš skydo paprastai būna šalmas su karūna arba be jos, o virš jų – šalmo papuošalas su pagrindinių simbolių, pavaizduotų skyde, atkartojimu ant šalmo papuošalo (šiuo konkrečiu atveju mes turime 9 povo plunksnas). Mantija, arba skraistė, gaubia šalmą su karūna, o po skydu būna moto arba devizas. Skydų dalijimai tiesiomis ar lankstytomis linijomis į skirtingų spalvų laukus buvo vadinami heroldinėmis figūromis. Simboliai, esantys skyde, vadinami mobiliosiomis figūromis. Figūrėlės ant skydo – žmonės, alegorinės figūros, žvėrys, paukščiai, gėlės, ornamentai it kt. Labai svarbus herbo elementas buvo ir yra spalvos. Klasikinėmis pripažintos raudona, mėlyna, juoda ir žalia (eilės tvarka pagal taurumą)[3] emalės spalvos skyde ir metalai – auksas bei sidabras.
Herbas aprašomas iš skydą laikančio riterio pusės. Tai reiškia, kad dešinioji herbo pusė yra kairėje piešinio pusėje. Skydo aprašymas eina nuo viršaus žemyn ir nuo dešinės herbo pusės į kairę, bet pirmiausia aprašomas fonas – laukas arba skydas, po to figūros ir pats herbas ant skydo.
Apžvelgus bendrąją herbų istoriją ir ypatybes, pagrindinis dėmesys bus skirtas konkrečiam Raudondvario grafų Tiškevičių herbui, kurį pamatyti galite Raudondvario pilyje, Kauno rajone.
Leliwos herbe mėlyname herbinio skydo lauke auksiniai šešiakampė žvaigždė ir po ja pusmėnulis ragais į viršų. Virš skydo – grotelinis šalmas su riterio karūna. Šalmaskarė arba skraistė, mantija, mėlyna su geltonu pamušalu. Šalmo papuošalas – septynios povo plunksnos ir ant jų žvaigždė ir pusmėnulis, kaip ir skyde. Ne tik herbe esantys simboliai atspindi herbo savininko siekius, ambicijas, moralines nuostatas. Herbo įvaizdį dar labiau pabrėžia ir sustiprina devizai – apibendrinti posakiai arba šūkiai – sudaryti iš lotyniškų, graikiškų, hebrajiškų žodžių. Raudondvario Tiškevičių devizas: ,,Nec aspera terrent“ (iš lot. k. ,,Ir sunkumai nebaugina“).
Pirmą kartą toks herbas paminėtas 1324 m., o aprašytas 1399 m. [4] Vieni autoriai nurodo, kad tokį herbą turi 474 giminės[5], kiti gi nurodo tokį herbą turėjus 478 gimines, o pvz., Tadeusz Gajl savo sudarytame Leliwos herbo turėtojų sąraše pateikia net 830 pavardžių.[6] Sudėtinga išsiaiškinti Leliwos herbo turėtojų pavardes, kadangi daugelis senųjų bylų ir dokumentų buvo sunaikinta ir prarasta Antrojo pasaulinio karo metais. Tačiau dažnai mokslinininkai naudojasi T. Gajl nurodoma informacija.
Dar iš 1140 m. žinomas antspaudo su Leliwos herbu atvaizdas; 1357 m. dokumentuose užfiksuotas Leliwczyk herbo pavadinimas; rašytiniuose šaltiniuose rašoma, kad 1359 m. Valakijoje, pralaimėjus Moldovos kariuomenei mūšį, Leliwos vėliava pateko į priešo rankas; trys vėliavos su Leliwos herbu dalyvavo Žalgirio mūšyje 1410 m., – tokie Leliwos herbo paminėjimai sutinkami senuosiuose dokumentuose.
Leliwa (dar vadinamas Leliwczyk ir Leliwita) herbas minimas ir Janušo Dlugošo veikale ,,Insignia seu clenodia Regis it Regni Poloniae“ (1464 – 1480 m.). Remiantis juo, Leliwos herbo paplitimo arealas – Krokuvos, Sandomiero ir Poznanės regionai. Garsiausios šio herbo šeimos buvo Tarnowki, Sieniawski, Morsztyn, Hlebowicz ir Czapski. Deja, kalbamu laikotarpiu, Tiškevičių (arba Tyszkiewicz) šeima dar neįvardijama.
Remiantis aukščiau minimo J. Dlugošo nuomone, Leliwos herbas kilęs iš Vokietijos, tačiau tame pačiame veikale tas pats autorius jau kelia ir kitą hipotezę – kad Spycimir iš Melštyno, atvykęs į Lenkiją, priėmė šį jau egzistuojantį Lenkijoje Leliwos herbą. Tas pats J. Dlugošas iškelia ir trečiąją versiją dėl herbo kilmės – kaip kovos su vengrais, trukusios nuo ankstyvo ryto iki kol patekėjo mėnulis ir danguje pasirodė žvaigždės – simbolį, kuriuo nugalėtoją apdovanojo Lenkijos karalius Wladyslaw Lokietek (apie 1260 – 1333 m.) suteikdamas herbą su žvaigždės ir pusmėnulio simboliais.
XVIII a. pab. Ewaryst Andrzej Kuropatnicki paskelbė hipotezę, kad Leliwą iš Romos atvežė vyskupai, tačiau nepateikė jokių šią hipotezę pagrindžiančių įrodymų.
Vėlesnių laikų Lenkijos tyrinėtojai istorikai Wlodzimierzas Dworzaczekas ir kun. Janas Poplatakas laikosi nuomonės, kad Leliwitų giminė ir pats herbas yra grynai lenkiškos prigimties.[7] Anot Poplateko lelivičiai (Leliwos herbo turėtojai) yra vietiniai Silezijos ir Mažosios Lenkijos gyventojai. Jiems pritaria ir Teresa Zielinska savo knygoje apie lenkų aristokratų šeimas.[8] Tos pačios nuomonės laikosi istorikai Wincenty Balicki ir Jan Leniek. Bandydami pagrįsti grynai lenkišką herbo kilmę, jie koncentruojasi į tipišką slavišką herbo pavadinimą.
Diskusijos herbo kilmės klausimu nenurimę iki šiandienos
Nemaža dalis tyrinėtojų linkę manyti, kad herbo pavadinimas Leliwa turi lenkišką etimologiją, o jo vizualinė pusė – simboliai, – gali būti svetimos kilmės. Nors šis herbas yra vienas seniausių Lenkijos herbų, pusmėnulio ir žvaigždės simbolika buvo populiari Rytų kraštuose (musulmoniškuose kraštuose) ir buvo daugelio šalių heraldikos sistemose (Vokietijos, Nyderlandų, Kroatijos, Vengrijos ir kt.). Įdomu pastebėti, kad vienas iš Raudondvario Tiškevičių – Benediktas Henrikas Tiškevičius (1852 -1935) lyg juokaudamas, lyg rimtai mėgdavo prisistatyti, jog yra Čingis chano palikuonis.
Be abejo, herbas bėgant šimtmečiams turėjo daug variacijų, galima paminėti tik keletą iš jų: pvz. mėlyna skydo spalva ir visi dabartiniam herbui būdingi atributai susiformavo XVI a. , o pažvelgus į 1334 m. išlikusį herbo vaizdą matome tautologinį karūnos papuošalo tipą, kuris XV a. transformavosi – atsirado trys povo plunksnos su herbo atvaizdu ant jų. Kitose herbo variacijose vietoj povo plunksnų matome stručio plunksnas ( tai jau Leliwa II – kita šio herbo atmaina), galutinis variantas – devynios povo plunksnos su ant jų pakartotu herbo simboliu matomas Raudondvario Tiškevičių herbe. Vyko ir paties skydo spalvos pokyčiai – jis buvo ir raudonos spalvos, pagrindinis herbo simbolis – žvaigždė ir pusmėnulis buvo ne tik auksiniai, bet ir sidabro spalvos, ne visada žvaigždė būdavo šešiakampė – pasitaikydavo aštuoniakampės (Biržų Tiškevičių linija), penkiakampės (Kretingos Tiškevičių linija) žvaigždės.[9]
Tikėtina, kad herbo papuošale – herbo simbolis ant povo plunksnų galutinai įsitvirtino XVI a. Tačiau vėlgi nereikia pamiršti, kad kartais vietoj povo plunksnų buvo stručio plunksnos ir neretai skirdavosi plunksnų skaičius – jų būdavo 3, 7, 9.
Herbo etimologija taip pat aiškinama įvairiai: vieni autoriai pusmėnulį ir žvaigždę sutapatina su jaunikiu ir nuotaka (mat, žvaigždė Venera , arba Aurora , o leliwa – pusmėnulis); keliuose XIX a. leidiniuose galima sutikti Asphodelus genties augalą lelivą; dar kiti tai tapatina su veiksmažodžiu ,,linguoti“ ir t.t. Senojoje lenkų kalboje leliwas buvo vartojamas ir kaip pusmėnulio terminas.
Tos pačios heraldinės giminės atstovai turėjo tą patį herbą ir moto (devizą). Šiuo atveju – Raudondvario Tiškevičių šeimos motto: ,,Nec aspera terrent“ („Ir sunkumai nebaugina“), tačiau kiti autoriai (1903 m. Poznanėje išleistoje Tiškevičių šeimos istorijoje) teigiama, kad šios giminės devizas buvo ,,Deligas quem diligas“ (,,Išsirink, ką myli“) .[10]
Kitų Europos šalių didikai turėdavo skirtingą herbą sudaromą pagal tėvų herbus ir tas herbas priklausydavo tik vienai giminei. Ši herbų kategorija skirtingai nuo lenkiškų ir lietuviškų herbų, buvo glaudžiai susijusi su gimine, kraujo ryšiu.
Tad lenkų šlėktoje buvę heraldinės giminės, nesusiję tarpusavyje kraujo ryšiais, buvo išskirtinis lenkų heraldikos (tuo pačiu ir Lietuvos) bruožas, neturėjęs analogų visoje Europoje. Tačiau nereikia pamiršti, kad Lietuvoje skirtingai nuo Lenkijos dar buvo išlikę ir giminės herbai, jungiantys pagal kraujo ryšį (iki Horodlės unijos).[11]
Kad Leliwos herbas buvo vienas populiariausių herbų, abejoti netenka. Pasirodo, kad šį herbą suteikdavo ir kilninimo (nobilitacijos – pareigų paaukštinimo – paprasto asmens pakėlimas į bajorus)[12], t.y. perėjimo į bajoro titulą jo dar neturėjusio asmens arba asmens ir jo šeimos statusą, tikslu. Asmuo, gaunantis bajorystę, būdavo priimamas į kurios nors giminės herbą (adoptacija), dažniausiai tos, kuri rūpinosi savo pavaldinio kilninimu.
Kaip Leliwos herbo perėmimo pavyzdys gali pasitarnauti Horodlės unija (1413 m.), kurios išdavoje šį herbą priėmė lietuvių giminė Manvydai, o iš jų jau adoptacijos keliu – Tiškevičiai. Nors yra literatūroje nurodoma, kad 1569 m. karalius Žygimantas Augustas II suteikė grafo titulą Tiškevičiui. Tačiau lenkų tyrinėtoja Liliana Narkovič teigia, kad paveldimą grafo titulą už nuopelnus karaliui ir valstybei 1568 m. ATR vadovas Žygimantas Augustas suteikė Vasiliui Tiškovičiui, kuris palaipsniui sulenkėjo ir tapo kataliku Tiškevičiumi.[13]Įdomu pastebėti, kad ieškant geneologinių Kaleniko Miškovičiaus šaknų nurodoma rusėniška, galimai net Krymo totorių, kilmė.[14]
Be kita ko, Leliwos herbo savininkais buvo ir keliolika totorių, žydų, vokiečių, vengrų, rusų šeimų.
Leliwos herbą be Tiškevičių naudojo Lietuvos Didysis maršalka Janas Jurjevičius Zabžezinskis (1437-1507), poetas Kasperis Miaskovskis (1549 -1622), šventasis Andžejus Bobola (1591 1657), mokslininkai Jędrzej Sniadecki(1768 – ????) ir Janas Sniadeckis (1756 – 1830), poetas Juliusz Slowacki (1897 – 1940) ir kt.
Šis herbo variantas paimtas iš ,,Herb i chronologia starożytnego domu hrabiów Tyszkiewiczów“
LMAVB RS, F18-32, lap. 2r.
Tiškevičiai ir jų kilmė
Egzistuoja kelios legendinės Lelivos (Leliwa) herbo Tiškevičių kilmės versijos: neva jie kilę iš Romos senatorių, totorių kunigaikščių, Lietuvos valdovo Gedimino (1316–1341) sūnaus Manvydo (m. 1348) ar iš Vilniaus vaivados Alberto Manvydo (m. apie 1422). Tačiau šios teorijos kurtos tik siekiant padidinti giminės prestižą. Realybės atspindžių turi nebent paskutinė iš paminėtų teorijų, į kurią įpinta Tiškevičių herbo istorija. Vis dėlto Manvydai nėra Tiškevičių genealoginiai pirmtakai, bet būtent iš Jono Manvydaičio Tiškevičių protėvis Kalikstas Mykolaitis (Kalenikas Miškovičius) Lietuvos didžiojo kunigaikščio Švitrigailos (1430–1432) „tremties“ dvare adoptacijos būdu gavo Lelivos herbą[15]. Taigi, Tiškevičių protėviai, vadinami Kalenikovičių giminės vardu, pirmą kartą šaltiniuose paminėti rašant apie Švitrigailos dvarą Lucke – su juo buvo susijęs Kalikstas Mykolaitis, turėjęs brolį Povilą, Chaleckių giminės pradininką. Kaliksto sūnumi, pasak I. Sedlikovskos, reikėtų laikyti Kalikstą II, kurio asmenybė nepatvirtinta jokiais dokumentais, bet jei jo nepripažintume, atsivertų didelė chronologinė spraga tarp Kaliksto Mykolaičio I, nebeminimo po 1451 m., ir jo neva jaunesniųjų vaikų Jono bei Tiškaus, pasirodančių šaltiniuose tik XV a. pabaigoje. Matyt, iš tiesų jie buvo jo vaikaičiai. Kalikstas Mykolaitis turėjo penkis sūnus: Senkų, Teodorą, Joną, Daškų ir hipotetinį Kalikstą II, o Kalikstas II turėjo keturis sūnus: Tiškų, Okušką, Diebrą ir Getautą.[16]
Rusėnų stačiatikių Tiškevičių protėvių karjeros ir žemėvaldos pradžia siejama su kataliku Švitrigaila. Kalikstas Mykolaitis buvo jo dvariškis. Jis iš senjoro laikinai valdyti gavo Zvenigorodą Podolėje ir Putyvlį Severų Naugardo žemėje, o 1437 m. Švitrigaila už ištikimą tarnybą jam padovanojo žemių Kijevo kunigaikštystėje.
Apie Tiškevičių giminės pradininką Tiškų Kalikstaitį žinoma nedaug. Jo dėdės tarnavo Kazimiero Jogailaičio dvare, tad gal per jų protekciją ten, matyt, pateko ir Tiškus, nes 1484–1487 m. iš valdovo gavo išmokų ir žemių. Jo tėvoniniai dvarai turėjo driektis būsimųjų Žytomyro ir (ar) Ovručo pavietų (Kijevo kunigaikštystė) teritorijoje, tad jie valdė dalį Slobodiščės, taip pat turėjo Irovo dvarą toje pačioje žemėje. Kada Tiškus mirė, tiksliai nežinoma.
Henrykas Liulevičius (Henryk Lulewicz) sako, kad vėliausiai XVI a. pradžioje, bet su tuo sutikti negalima, nes jau 1499 m. jo vyriausiasis sūnus Borisas pardavė savo velionio tėvo žemes. 1497 m. dar tebebuvo gyvas Tiškaus brolis Getautas – jo turtai atiteko Tiškui, tad galima pasakyti tik tiek, kad Tiškus mirė 1497–1499 metais. Tiškus turėjo dvi žmonas. Su pirmąja – Ona – susilaukė sūnų Boriso ir Leono, su antrąja – Vosyliaus, Gabrieliaus ir Mykolo. Pastarieji keturi sūnūs pradėjo Tiškevičių šeimos šakas, pagal tėvavardį save įvardindami Tiškovičiais, o vėliau ji galėjo transformuotis į Tiškevičius.[17]
Lahoisko šaką pradėjo trečiasis Tiškaus sūnus Vosylius. Jo palikuonys buvo turtingiausi ir įtakingiausi Tiškevičių giminėje. Nepaisant nuopuolių, jie iki pat XX a. pradžios išsaugojo didelius turtus ir prestižą. Būtent šios šakos atstovai XIX a.–XX a. pradžioje įsitvirtino dabartinės Lietuvos teritorijoje ir tik jie XXI a. tėra Leliwos herbo Tiškevičių giminės nariai, mat kitos šeimos šakos išmirė XVII–XIX amžiuose.
Tiškevičių šeima didžiausią politinę galią įgavo XVII a., turtinę – XIX a., tapę turtingiausiais Lietuvos žemvaldžiais. Šioje šeimoje buvo 9 vaivados, 2 vyskupai, 3 lauko etmonai, 3 kaštelionai, iždininkai, 4 didieji maršalkos.
Iš Ukrainos į dab. Baltarusijos teritoriją, o vėliau ir į Lietuvą persikėlę Tiškevičiai pagal savo įkurtas pagrindines rezidencijas pradėjo atskiras Lohoisko, Biržų I ir II, Trakų Vokės, Kretingos, Raudondvario Tiškevičių linijas.
Deja, tiesioginių vyriškos giminės Raudondvario linijos palikuonių nėra, nes paskutinis jos atstovas Benediktas Vladislovas Tiškevičius (1904 – 1956), gimęs Raudondvaryje, žuvo Varšuvoje nepalikęs palikuonių…
Bet tuo Raudondvario dvaro istorija nesibaigė. Praėjo nemažai dešimtmečių, buvo daug istorijos posūkių ir įvairių dvaro laikotarpių, tačiau dabar galime didžiuotis, kad senovėje įvardintas kaip svarbus politinis centras ir kultūros židinys, naujomis sąlygomis ir priemonėmis, Raudondvario dvaras vis plačiau atsiveria visuomenei, kuria, telkia ne tik vietinius gyventojus, bet ir atvykstančius svečius prasmingoms tvarioms veikloms.
Straipsnį parengė Zita Nekrošytė
[1] https://www.vle.lt/straipsnis/herbai/, žiūr. 2022-07-05.
[2] Ten pat.
[3] https://www.voruta.lt/heraldika-ir-lietuvos-bajorijos-naudoti-herbai-1/
[4] https://www.lrytas.lt/kultura/istorija/2013/07/14/news/herbai-vilniaus-senamiescio-gatvese—lyg-istorijos-va
[5] https://lt.wikipedia.org/wiki/Leliva
[6] https://www.pajurionaujienos.com/?act=exp&sid=19
[7] http://rcin.org.pl/ihpan/Content/61441/WA303_80717_TE_Malewski.pdf
[8] Teresa Zielinska. Pozcet
[9] https://www.pajurionaujienos.com/?act=exp&sid=19650
[10] https://www.pajurionaujienos.com/?act=exp&sid=19650
[11] https://www.zurnalai.vu.lt/Bibliotheca-Lituana/article/view/16292/15473
[12] https://www.lietuviuzodynas.lt/terminai/Nobilitacija
[13] http://kpd.lt/news/3272/158/Bendruomene-Versme-pristato-Lilianos-Narkovic-knyga-Traku-Vokes-istorijos-eskizai.html
[14] https://www.geni.com/people/Kalenik-Mishkovich/6000000003712844167
[15] https://www.voruta.lt/heraldika-ir-lietuvos-bajorijos-naudoti-herbai-1/
[16] https://www.genealogija.lt/uploads/images/Leidyba/zurnalas%20pataisytas.pdf
[17] https://lt.wikipedia.org/wiki/Ti%C5%A1kevi%C4%8Diai
